尼约丽·米里奥斯凯特诗7首

Miliauskaitė 星期一诗社 2024-01-10

尼约丽·米里奥斯凯特（Nijolė Miliauskaitė，1950-）女诗人，诗人维托塔斯·帕·布洛泽之妻。1968年发表作品，出版有诗集《乌苏拉的肖像》、《一间我们从未生活其间的房子》等。她曾被认为是立陶宛最有力的年青一代诗人的代表。Nijolė Miliauskaitė (1950-2002) spent most of her life in the spa town of Druskininkai surrounded by pine and fir forest, where she formed part of a triumvirate of especially strong poets including Kornelijus Platelis and her husband Vytautas Bložė. She only published four books in her short life, but received numerous awards, including the Lithuanian National Prize. Her work has been influential among Lithuanian poets, but she has been very rarely translated. This is a shame especially because almost all of her poems are free verse, rooted in observations of daily life (and the recollection of such moments), and are quite universal in their subject matter. From her Christian roots, she later migrated to a deep engagement with Eastern spirituality.

给罗曼·波兰斯基

牧羊神之笛！你打电话给我

在十九

世纪中期

我是这样快乐

熟悉，安逸的

事物：一顶草帽

在圆桌上，一件白礼服

在椅子上，一面你送我的

镜子在梳妆台上，镜框镌刻着

一束花

风

挑起窗帘，带来青草刈割后的

清香，一个

多么神奇的早晨

做爱

在生长石楠的野外！

浅紫色的

石楠花丛，幽暗

锋利的石楠，我的头

旋转

我的

明亮、封装的世界

***

三个女孩，或许是姐妹

星期天

外出散步

她们的窃窃私语

在瑟瑟作响的小巷

渐行渐远

她们的

笑声，和小秘密

眼睑颤抖

如

蝴蝶的翅膀

他

在几步之遥的后面

帽子

握在手中

注视，以一种

安静

了然

胜券在握的眼神

你就是这样读出了

我内心最深的秘密

***

还有一种

更为幸福的醒来，在太阳

升起后：温暖的白色窗台上

放着苹果，那是

在我睡着时，一个人为我

准备（就像很久以前，我为年轻的

妈妈所做，在那间遥远的

房子里）：芳香多汁的苹果

哦夏天，哦梦！

我知道一个地方，当你

在那里冲洗脚里的沙子时

沙子悲伤地

呻吟仿佛哭泣

“有时……”

有时

会有一个女人出现在那里，一袭黑衣，一双

被眼泪掏空的眼睛

风带着她经过沙地走远

如云的影子

那里曾是一座死亡集中营，在战争期间

来自档案馆的女人

一个年龄模糊的女人

在渐弱的光线中

双手叠放在膝上

同在那些日子

相同的面孔

一条不停

流淌的河

满是档案粉尘的头发

蓬乱，流利的

笔迹，深深隐藏的

悲哀

在窗口

一束枯干的

野花，淡淡的芳香

在消逝的暮光中

你转身，坐下

挨着另一束花

梦想，凝视着

一支歌的片段，微笑

在暮色中，女人

你

全部的珍宝

无人爱它

***

在精神分析的网里

你也许能发现一些小石子，黑色羽毛，淤泥

或装满勿忘我的

几只小盒子

也许你会意外地翻出

祖母给你的

一件黑色蕾丝礼服——恰好合身

但没有场合穿它

一间如此幽暗的小小储藏室

在半间地窖里，堆到了天花板

一架覆尘的黑色钢琴

你大约四岁

你的爸爸

你的妈妈

仍然那么年轻

寒风突然打开

屋门

你哭了

无法入睡

你四岁了

夜啊，夜，我们仁慈的

夜，垂下温柔厚实的

黑窗帘

灰尘

落进头发，蜘蛛网

将包住你的身体，中国丝绸

将在窗外绽放

中国玫瑰

***

„Šią knygą skiriu „The Beatles“, kurie atvedė mane į poetinę mitologinę Lietuvą“ – tai žodžiai, vainikavę pirmąją Nijolės Miliauskaitės eilėraščių rinktinę, padovanotą mokyklai baigimo proga. Septintasis dešimtmetis. Ne, ji toli gražu ne viena iš bitlomanijos simboliu tapusių klykiančių merginų. Sovietmečiu Lietuvos pakraštyje, internate užaugusi N. Miliauskaitė bitlų įrašų veikiausiai gaudavo pasiklausyti tik slapčia gautų.

Poetė, literatūrologų statoma į vieną gretą su S. Nėrimi ir J. Vaičiūnaite – ryškiausiomis moterimis lietuvių lyrikoje. Ką apie ją pasižymėtume paraštėse? Gal visa jos kūryba – paraštės? Juk dažnas N. Miliauskaitės eilėraštis randamas greta pirkinių sąrašo, vaistažolių aprašymo ar raštelio namie likusiam vyrui, kaip ir ką pasišildyti.

Poetės vaikystė ir paauglystė išties prašosi atskiro žodžio. Nijolė gimė laukiama, tėvų aprūpinta bei mylima, tačiau greitai po trečiojo vaiko gimimo tėvas paliko šeimą. Motinai neliko kitos išeities kaip tik išsiųsti vaikus į internatą. Iš čia eilėraščiuose randame ir šiurkščią rytinę kėlimo komandą, vienodas rudas sukneles, rytais užšalusį vandenį prausykloje. Tačiau kita, šviesioji pusė taip pat yra juntama poetės ankstyvojoje patirtyje. Magiškas, kone ritualu tapęs momentas, kai močiutė vidurvasarį išneša vėdinti kuparo lobius – paklodes, nertas staltieses, savo rankomis austas drobes – ir pagalbon pasikviečia vyriausiąją iš anūkių, būsimą poetę. Jau vėliau, besimokydama paskutinėse gimnazijos klasėse, N. Miliauskaitė inicijuoja „Ketvirtąjį frontą“ – literatūrą pamėgusių, kūrybiškų ir skaitančių moksleivių sąjūdį, pasivadinusį pagal tarpukarinį „Trečiąjį frontą“. Šis gimnazistų būrys diskutuoja apie knygas, rengia literatūrinius vakarus ir leidžia įspūdingus sienlaikraščius – pačių iliustruotus, kelių metrų ilgumo, kurių su nekantrumu laukdavo visa mokykla. Žinoma, šiandien mokyklose turime plačiaekranius televizorius, multimediją ir kitus raiškos kelius, bet sovietmečio gimnazistų pavyzdys kalba apie tai, jog kalbėti, jei tik turi ką pasakyti ir nori, galima ir būtina, nesvarbu, kokias sąlygas tam beturėtum. Verta paminėti ir kasmetinę jų rengtą šventę „Pavasaris rudenį“. Jų metu moksleiviai apsisiaustę baltomis paklodėmis, nešini liepsnojančiais deglais aptemusiame mokyklos kieme skaitydavo savo ir kitų poeziją. Argi neįkvepia?

Grįžtant prie bitlų. N. Miliauskaitė dažniausiai tapatinama su trapumu, išpažintine poezija ir švelnumu. Dedikacija mokyklinio poezijos rinkinio priešlapyje to nepaneigia. Bitlai poetę atvedė į poetinę mitologinę Lietuvą. Ši revoliucinga, visus įmanomus populiarumo reitingus sumušusi grupė toli gražu savo vizitine kortele nelaikė lyriškumo, ką jau kalbėti apie sąsajas su mitologija. Tačiau iš jų dainų N. Miliauskaitė į savo ankstyvuosius eilėraščius perėmė tokius motyvus kaip žemuogių pievelė ar žmogus ant kalvos. Matyt, N. Miliauskaitė jautė, jog ir jos paaugliškai maištaujanti ir tuo pat metu lyriška pasaulėjauta atliepą randa populiariųjų bitlų dainose. Ir taip „The Beatles“ buvo sutapatinti su lietuviška mitologija. Juk kurso draugės prisimena, jog N. Miliauskaitei lietuvių mitologijos temos buvo be galo svarbios ir įdomios. Ir galbūt būtent dėl šios priežasties ji vengdavo romuviečių rengtų Rasų švenčių – nes jautė, jog mitai turi būti išgyventi, išjausti širdimi, į juos reikia žvelgti per savitą prizmę.

Nuotrauka iš www.culture.lt

Poezija. Vienas iš N. Miliauskaitės bendrakursių prasitaria: „ Tiesa, tais laikais visi lituanistiką studijavusieji buvo „pradedantieji literatai“, tačiau poetais tapo vienas kitas, o tikrų kūrybinių aukštumų iš viso mūsų kurso pasiekė tik viena Nijolė“. Jos neeilinį talentą pripažįsta daugelis, pabrėždami jautrumą, pastabumą, švelnų atidumą aplinkai kaip kūrybos šaltinį.

2001. N. Miliauskaitė jau sunkiai sirgdama ketvirtos stadijos krūties vėžiu vyksta atsiimti Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Įvertinti jos kūrybos vaisiai – keturios rinktinės, publikacijos spaudoje, ne sykį organizuoti „Poetiniai Druskininkų rudenys“.

Trapi, kukli ir drauge paslaptingai mylinti; Jericho rožė, kaip pasakytų J. Ivanauskaitė. Tokią poetę regi amžininkai ir tokią ją byloja eilės. Forma čia nėra atskiras veikėjas, diktuojantis turinį. Veikiau visa gyvenimo, buvimo moterimi patirtis, išeinanti iš N. Miliauskaitės lūpų, kuria kalbėjimą – nerimuotą, be skyrybos ženklų, plakantį jautria širdimi. Taiklūs R. Šilbajorio žodžiai – tai „poezija, kylanti iš daiktų buvimo“. Paraščių kūryba – kuriai medžiagos semtąsi iš kasdienybės, jos paraščių, rašyta visiems sumigus, kai aiškiausiai justi sielos labirintai.

Na, kad ir šis:

***

įsineši vidun kartu su malkų

glėbiu

ir šalto oro kvapą

ir sniego skonį

kaip šilta (atėjęs kas sako:

čia Dievas gyvena!)

visas kambarys užlietas saulės

tokios tirštos, tokios auksinės

gėlės

lyg būtų akyse paaugusios